GINTARAS KIŠENĖSE IR KUPRINĖS IŠ SIDABRO
Jurgita Ludavičienė
Gintaras nebemadingas? Aišku, kad taip; jei turėsime omenyje gintarinius vėrinius, kurie buvo (ir tebėra) būtinas stilizuoto tautinio kostiumo elementas, vynuoges, vorus ir vabalus, puošusius tarybinės moters išeiginį kostiumėlį šeštame dešimtmetyje. Ar "branzalietus ir lenciūgėlius", kuriuos dabar Pilies gatvėje perka ponios iš Čikagos. O gintaras ir šiuolaikinė mada? Ar šis lietuviams šventas mineralas dar gali kokiu nors būdu būti pritaikytas prie alternatyvaus ar funkcionalaus rūbo?
Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galerijoje eksponuojami darbai, sujungti bendro pavadinimo "Gintaras ir mada", atlieka nelengvą misiją: įrodyti, jog gintaras XXI amžiuje vis dar gali būti sudėtinė mados dalis. Tačiau mada nevienaprasmė sąvoka. Rūbų dizaino kūrėjai dažnai palieka nuošalėje šį mineralą kaip tik dėl sustabarėjusios jo, kaip "lietuvių tautinio tapatumo simbolio", etiketės. O galerijos projekte dalyvaujantys menininkai atstovauja "priešingoms stovykloms", išreikšdami skirtingus požiūrius tiek į gintarą, tiek į jo vaidmenį šiuolaikinėje madoje.
Konceptualų sprendimą pateikia juvelyrai Asta ir Mindaugas Šimkevičiai bei rūbų dizaineris Povilas Zaleskis, sukūrę tarpdisciplininį projektą "Dviese galima žaisti". Autoriai pristato alternatyvią madą: grubaus audinio kelnės ir "kuprinės" iš sidabro, gintaro ir veltinio visiškai nefunkcionalios. Kolekcijoje svarbiausia konceptualus požiūris ir žaidybiškumas. Kuprinės gali būti suvokiamos kaip skulptūrinės formos, jos gana monumentalios, rūstokos, santūrios, tačiau išsiskiria A. ir M. Šimkevičių pamėgtu gintaro, sidabro ir veltinio deriniu, žaidimu faktūromis, paviršiais. Kabėdamos galerijoje, jos atrodo kaip skulptūros ir juvelyrikos dermę įkūnijantys objektai, kuriuose svarbus dulsvas sidabro žvilgesys, iš jo pinti dirželiai, jų santykis su veltinio spalva bei minkštumu. Intriguojanti ir pati forma: į kuprines vargiai ką nors įdėsi, nors tokia galimybė ir egzistuoja, tačiau, išlankstytos kaip drakono nugara, jos žaismingos ir kartu konstruktyvios. Tačiau jose svarbiausia jų derinimo galimybė: savo formų dėka jos susineria, sudarydamos vientisą formą, ir išsiskiria kaip vaikiškas konstruktorius. Du dėvėtojai tampa žaidėjais. Žaidimo galimybės demonstruojamos videovariante, o dėvėjimo fotografijose. Muzikos skambesys ir linguojantys žaidėjų judesiai ekrane kuria lyrišką ir ramią nuotaiką.
Funkcionaliam požiūriui atstovauja rūbų dizainerė Sonata Bylaitė ir menininkas Vitalis Čepkauskas, pristatę mini kolekciją "Ginklas" gintaras". Menininkų tandemas, senokai dirbantis mados srityje, kolekciją su gintaru kūrė pirmą kartą. Autoriai naudoja ne tiek materialų mineralą, kiek patį gintaro įvaizdį. Gintaras padiktavo kolekcijos spalvinį sprendimą; joje vyrauja gelsvi, geltoni, rusvi, žalsvi atspalviai. Pats gintaras figūruoja savituose "medaliuose", puošiančiuose rūbus. Gintariukais nusagstyti kičiniai aksesuarai pabrėžia autorių ironiją tiek gintaro įvaizdžio, tiek ir savo atžvilgiu: vienas medalis autorių monograma "SV". Militaristiniai aksesuarai, kariško kirpimo švarkas pateisina kolekcijos pavadinimą. Naujas gintaro įvaizdis autorių pateikiamas tarsi ginklas prieš banalų savo variantą. Tačiau kolekcija skirta visiškai žemiškai dėvėtojai, mėgstančiai militaristines užuominas derinti su plevenančiu perregimos medžiagos sijonu ar ant tamsiai žalio švarko prisisiūti permatomas kišenes. Į kišenes, kurių nestokojo nei minėtas švarkas, nei jaunatviškos kelnės, autoriai šmaikštaudami pribėrė gintarėlių kad lyginamasis mineralo svoris kostiumuose taptų didesnis?
Materialus gintaro svoris, tiesa, nėra didelis nei vienų, nei kitų autorių darbuose. Tačiau gintaras kolekcijose figūruoja kaip įvaizdis. XXI amžiuje lietuviškas gintaras jau sukaupė tokį svarų simbolinį kapitalą, jog nebereikia vaikštinėti aplink stūksančius šio mineralo luitus. Kūriniuose veikia pats žodis. Gintaras šiuolaikinėje madoje tėra aksesuaras, tik prieskonis pagrindiniam patiekalui. XX a. lietuvių kultūroje jo buvo tiek daug, jog dabar pakanka labai nedidelio kiekio. Visą kitą semantinį lauką užpildo jo įvaizdis, kurio galimybėmis tik pradedama naudotis.